Jeigu kaukė prilimpa prie veido - Jūs dėvite blogą kaukę. Gera kaukė turės didelį, beveik veido dydžio, aktyvų paviršiaus plotą, per kurį gali judėti oras. Gera kaukė prie veido liečiasi tik veido pakraščiuose, palikdama nemenką oro tūrį tarp odos ir kaukės. Skydelis tikrai nėra alternatyva, jis apsaugo tik nuo milimetro dydžio seilių purslų (kurie skrenda tiesia trajektorija iš pašnekovo burnos), bet ne nuo mikrometro dydžio aerozolio lašelių (kurie kelias valandas kybo ore).

Sergant, dalyvauja dvi imuninės sistemos: pirmoji yra tokia tarsi akla, greita, pikta ir nespecifinė, kertanti viską iš eilės, o antra - lėtesnė, atsiliekanti, bet preciziška, specifiška virusui, ir itin efektyvi. Simptomai atsiranda dėl tos pirmos greitos sistemos. Bet mums įdomi yra ta antroji, nes būtent ji yra dėmesio centre, kai kalbama apie vakcinas bei įgytą imunitetą. Kiekvienas iš mūsų turi apie šimtą milijardų imuninių ląstelių, ir visos jos yra truputį skirtingos, truputį unikalios, individualios - grynai genetinių atsitiktinumų dėka (ne mutacijų, bet kitų atsitiktinių genomo reiškinių). Viena ar daugiau iš tų milijardų ląstelių, grynai atsitiktinai, nieko neplanavusi ir nieko nežinodama apie konkretų mus užpuolusį koronavirusą, savo gaminamų molekulių (antikūnų) forma yra labai gerai atitinkanti viruso baltymų molekules. Pabrėžiame: grynai atsitiktinumo dėka. Šią akimirką, kiekviename iš mūsų tų imuninių ląstelių įvairovė yra tokia didelė, kad mes esame pasiruošę kovoti su beveik bet kokiu ateities virusu. Viskas, ką organizmas turi padaryti, norėdamas įgauti imunitetą prieš konkretų virusą, - tai surasti tą savo jau egzistuojančią šiam tikslui tobulą imuninės sistemos ląstelę. Kaip tai padaroma? Kai tokia atsitiktinai idealiai tinkama ląstelė kraujyje ar audiniuose visiškai atsitiktinai susiduria su virusu ir prie jo prilimpa, tai yra signalas jai, kad reikia pradėti didžiuliu greičiu gaminti savo identiškas kopijas. Dar įspūdingiau, tos kopijos yra beveik identiškos savo originalui, bet vis tiek turi savo nedidelių unikalių atsitiktinių skirtumų. Tačiau geriausiai dauginasi tos, kurios ilgesniam laikui, tvirčiau sugeba prilipti prie atsitiktinai į jas atsitrenkusių virusų. Tad taip išeina, kad kelių savaičių bėgyje, mūsų kūne įvyksta kuo tikriausias evoliucijos reiškinys, kuriame, natūralios atrankos būdu paplinta virusą tiesiog tobulai atpažįstančios imuninės ląstelės. Taip per savaitę ar kelias, susidaro virusui specifiškas imunitetas. Tačiau: kad pačioje šios istorijos pradžioje kaktomūša susitiktų ta pirmoji atsitiktinai puiki imuninė ląstelė ir tas virusas -  virusų turi būti pakankamai daug. Ir, be abejo, ta atsitiktinai puiki ląstelė turi apskritai egzistuoti (nes jų pradinė įvairovė yra neplanuojama, atsitiktinė). Todėl jeigu sergančiojo kūne A) atsitiktinai nebus tos tobulos ląstelės arba B) atsitiktinai nesusidurs virusas ir ta jam labai specifiška ląstelė - nesusidarys virusui specifinis imunitetas. Tad trumpas atsakymas yra tiesiog – „bad luck”.

Sergant, dalyvauja dvi imuninės sistemos: pirmoji yra tokia tarsi akla, gTestai nėra tobuli ir gali klysti. Paprasčiausias PGR testo klaidos atvejis -  kai tepinėlio ėmimo metu užkabinama per mažai viruso ir gaunamas neigiamas atsakymas, nors žmogus iš tikrųjų serga Covid-19. Tad jeigu visi jaučiate Covid-19 simptomus ir bent vienam PGR testas buvo teigiamas, labai tikėtina, kad visi sergate šia liga.
Yra ir kitoks paaiškinimas: keli šeimos nariai jau yra asimptomatiškai persirgę Covid-19 prieš savaites, patys to nežinodami, o dabar jie užsikrėtė kokiu nors kitu, įprastiniu, koronavirusu ar adenvirusu, t.y., peršalo. 
Kita vertus, yra žinoma, kad šeimoje sergant vienam žmogui, nebūtinai užsikrečia visi kiti. Juk kai kurie Covid-19 simptomai nėra specifiški (būdingi tik šiai ligai) – pavyzdžiui, nuovargis. Taigi, paaiškinimas gali būti tiek ankstesnis besimptomis dalies šeimos narių persirgimas, tiek klaidingai teigiamas arba klaidingai neigiamas tyrimo rezultatas, tiek atsitiktinumas - SARS-CoV-2 neužsikrėtę šeimos nariai, sergantys kažkuo kitu.reita, pikta ir nespecifinė, kertanti viską iš eilės, o antra - lėtesnė, atsiliekanti, bet preciziška, specifiška virusui, ir itin efektyvi. Simptomai atsiranda dėl tos pirmos greitos sistemos. Bet mums įdomi yra ta antroji, nes būtent ji yra dėmesio centre, kai kalbama apie vakcinas bei įgytą imunitetą. Kiekvienas iš mūsų turi apie šimtą milijardų imuninių ląstelių, ir visos jos yra truputį skirtingos, truputį unikalios, individualios - grynai genetinių atsitiktinumų dėka (ne mutacijų, bet kitų atsitiktinių genomo reiškinių). Viena ar daugiau iš tų milijardų ląstelių, grynai atsitiktinai, nieko neplanavusi ir nieko nežinodama apie konkretų mus užpuolusį koronavirusą, savo gaminamų molekulių (antikūnų) forma yra labai gerai atitinkanti viruso baltymų molekules. Pabrėžiame: grynai atsitiktinumo dėka. Šią akimirką, kiekviename iš mūsų tų imuninių ląstelių įvairovė yra tokia didelė, kad mes esame pasiruošę kovoti su beveik bet kokiu ateities virusu. Viskas, ką organizmas turi padaryti, norėdamas įgauti imunitetą prieš konkretų virusą, - tai surasti tą savo jau egzistuojančią šiam tikslui tobulą imuninės sistemos ląstelę. Kaip tai padaroma? Kai tokia atsitiktinai idealiai tinkama ląstelė kraujyje ar audiniuose visiškai atsitiktinai susiduria su virusu ir prie jo prilimpa, tai yra signalas jai, kad reikia pradėti didžiuliu greičiu gaminti savo identiškas kopijas. Dar įspūdingiau, tos kopijos yra beveik identiškos savo originalui, bet vis tiek turi savo nedidelių unikalių atsitiktinių skirtumų. Tačiau geriausiai dauginasi tos, kurios ilgesniam laikui, tvirčiau sugeba prilipti prie atsitiktinai į jas atsitrenkusių virusų. Tad taip išeina, kad kelių savaičių bėgyje, mūsų kūne įvyksta kuo tikriausias evoliucijos reiškinys, kuriame, natūralios atrankos būdu paplinta virusą tiesiog tobulai atpažįstančios imuninės ląstelės. Taip per savaitę ar kelias, susidaro virusui specifiškas imunitetas. Tačiau: kad pačioje šios istorijos pradžioje kaktomūša susitiktų ta pirmoji atsitiktinai puiki imuninė ląstelė ir tas virusas -  virusų turi būti pakankamai daug. Ir, be abejo, ta atsitiktinai puiki ląstelė turi apskritai egzistuoti (nes jų pradinė įvairovė yra neplanuojama, atsitiktinė). Todėl jeigu sergančiojo kūne A) atsitiktinai nebus tos tobulos ląstelės arba B) atsitiktinai nesusidurs virusas ir ta jam labai specifiška ląstelė - nesusidarys virusui specifinis imunitetas. Tad trumpas atsakymas yra tiesiog – „bad luck”.

Įdomi filosofinė mintis, tačiau atsakymas praktinis ir vienareikšmiškas: negalima dėl tos pačios priežasties kodėl neleidžiama vairuoti išgėrus. Nesisaugodamas keliate pavojų ne tik sau, bet ir kitiems. Taip elgdamasis labai rizikuojate užsikrėsti ir pradėti platinti virusą - nuo Jūsų užsikrės žmonės, kurie galbūt visai nenori susirgti.